Aš esu Hana. Turiu tris mamas. Varna man patinka labiau nei Nakties paukštė. Mudvi su Varna turime daug paslapčių. Nakties paukštė – tokia tyli. Namuose būna itin tylu, kai pasirodo ji. Viskas sustoja. Lempos šviečia blankiau. Krosnelės atšąla. Viskas nuščiūva. Nakties paukštė sėdi savo miegamajame. Užuolaidos
užtrauktos, langai uždaryti – eidama matau tai iš toli ir suprantu, kad viduje Nakties paukštė. [...]
Varna mirkčioja, meta skubų žvilgsnį ten, šen, bet akies kamputyje tūno juokas, kuris man patinka. „Paika mergužėle, – sako Varna, – šokėjėle, paika mergužėle, eikš, pašoksim.“ Tą ir darome, nors jau vėlu ir man laikas miegoti, Varna sako, kad tai
nieko bloga. „Negalime visą laiką būti protingos, reikia šiek tiek pagyventi, paika mergužėle, šokėjėle, tai mūsų paslaptis, ar ne?“ – klausia Varna. Mes su Varna turime daug paslapčių.

Bet labiausiai Hanai patinka mama. Ramus mamos balsas, kai ji sėdi prie žiedimo rato, mama, kuri mėgsta mišką ir viską, kas auga. Hana blaškosi tarp ištikimybės mamai ir tėčio troškimo, kad viskas būtų tvarkinga ir puiku. Savo rūpesčius dėl draugių ji turi laikyti paslaptyje, nes baiminasi, jog nutiks kas negero.
Vėl sutinkame Haną jau suaugusią, kai po mamos mirties ji grįžta į vaikystės namus. Ją persekioja stiprėjantis abejonės jausmas – galų gale abejonė peraugs į poreikį išsiaiškinti viską su tėvu.