„Altorių šešėly“ yra svarbiausias Vinco Mykolaičio Putino kūrinys. Parašęs pirmąją („Bandymų dienos“) ir antrąją („Eina gyvenimas“) romano dalis autorius grįžo iš Nicos į gimtinę, pabaigė paskutiniąją dalį „Išsivadavimas“, ir 1933m. Kaune visas tris išleido. Tik išvydęs dienos šviesą, šis psichologinis romanas pranoko autoriaus lūkesčius, jis tapo tikra tuometine sensacija. Tai buvo pirmasis lietuvių kūrinys, tinkamai įsipaišęs į europinės literatūros rėmus, nes ankstesni lietuvių darbai tebūdavo tik liaudiški klaidžiojimai, menkai paliečiantys modernizmui aktualias temas, taip sklandžiai ir paprastai nepateikdami žmogaus jausmų, išgyvenimų, intelektualios aplinkos. Tuomet, kaip ir dabar, daugelio skaitytojų širdis labiausiai audrino tai, jog pagrindinio veikėjo Vasario asmenybės kančios ir tikri gyvenimo faktai atitiko rašytojo gyvenimo kelią. Nors negalima teigti, jog tai V. Mykolaičio Putino autobiografija, tačiau paralelė tarp jų yra aiški ir neslepiama. Štai kaip apie tai atsiliepia pats autorius: „Aš nesiginu, kad tarp Vasario ir manęs yra nemaža dvasinio panašumo - panašių minčių, išgyvenimų, svyravimų, viena kita buitinė paralelė, bet tai ir viskas… Vasario gyvenimas tik viena kita aplinkybe sutampa su manuoju.“ Iš čia matome, kad V. Mykolaitis Putinas sumenkina savo ryšį su pagrindiniu veikėju, tačiau perskaitę romaną ir nors kiek žvilgterėję į jo biografiją jūs suprasite, kad panašumas yra kur kas didesnis. Jaunas ir doras vaikinas, Vasaris, užaugęs paprastame kaime, tėvų išleidžiamas į seminariją, ten jis savyje atranda rašytojo talentą, o tuo pačiu ir sielos laisvės, gyvenimo potyrių ilgesį. Šaltos seminarijos sienos, kasuzų narpliojimas ir griežta disciplina jį ima slėgti, jis kankinasi analizuodamas save, suvokia, kad kunigu ir laisvu poetu jis būti negalės, bet baimė nuvilti tėvus jam neleidžia atsisakyti pradėto kelio. Romane, kaip ir autoriaus gyvenime buvo svarstoma galimybė, jau praėjus seminarijos kelią neįsišventinti kunigus, bet veikėjas vis tiek nugali savo pasipriešinimą, ir įsisuka į kunigo darbą. Tačiau karas jam atneša galimybę tobulintis universitete, užsienyje jis subręsta kūrybiškai, pastoracinio darbo nebedirba. Grįžęs tampa gimnazijos direktoriumi, patiria netekčių, susipažįsta su intelektualia moterimi. Pirmąją dalį („Bandymų dienos“) aš traktuočiau kaip mažiausiai intriguojančią, bet itin svarbią, tai tarsi supažindinimas su veikėju, su seminarijos tvarka, nemažai dogmų pateikiamos lotyniškai. Joje ypač atsiskleidžia doras jaunuolio atvaizdas, parodomas jo naivumas, gyvenimo patirties stoka, jau galima numanyti tolesnes kunigo - poeto kančias, poveikį gyvenimui dėl polėkio į socializaciją. Jo gyvenimas tarsi kova su aplinka ir pačiu savimi, bet galų galiausia prieinama iki trečios dalies pabaigos, tikrojo „Išsivadavimo“. Šis romanas turi ir neįkainojamą vertę istoriniu požiūriu, jo scenos, dialogai, tobulai atskleidžia to laikmečio dvasią. Tačiau jokia recenzija ar diskusijos nėra jam tinkamos, viena aišku, jei neperskaitėte jo mokyklos metais, turite tai padaryti. Abejingas neliksite.