okiais žodžiais pradedama žurnalisto ir save erotikos ekspertu bei nuodėmklausiu vadinančio Arkadijaus Vinokuro knyga „Eroto glėbyje“. Daug žadančiais žodžiais knygos antroje pusėje bandoma pasakyti, kad šįsyk pantomimos aktorius Arkadijus Vinokuras kalbės apie erotiką tarp sutuoktinių.

Ryškiai raudona knyga, rodos, apie ką kitą, ne erotiką, pasakoti negalėtų. Viršelyje dar erotiškesnis Aušros Chevinskaitės, A. Vinokuro žmonos, tapytas paveikslas. Daugybė užuominų ir pažadų – ne tokių jau ir subtilių, reikėtų pastebėti.

Knyga – daugybės A. Vinokuro literatūrinių minčių rinkinys. Drįstu būti įžūli ir pasakyti, kad greičiau – erotinių, nei literatūrinių. Literatūros čia, nors ir labai norint, mažoka.

45 A. Vinokuro mintys įvairiausiomis temomis beskaitant palieka tikrai ne vien tik „keistą lengvumo jausmą – tarsi kažkas į ausį kuždėtų dalykus, kurie ruseno visada“. Palieka daugiažodžiavimo ir tuštumo jausmą. Taip lengva, kad net tuščia.

„Aš tikiu… meile, tik kas šiame žodyje glūdi? Jis tiek prikimštas viena kitai prieštaraujančių sąvokų, o norinčiųjų siekis užpatentuoti, pasisavinti tų sąvokų aiškinimą apraizgęs žemės rutulį, kuris beatodairiškai skrieja visų prieš visus civilizacijų karan…“ (A. Vinokuras “Eroto glėbyje”, p. 50).

Kartais kyla įspūdis, kad autorius bandydamas rašyti apie erotiką subtiliai, pasimeta tarptautinių žodžių ir šiaip – skambių žodžių – gausoje. Štai kodėl čia sunku kalbėti apie literatūrines mintis. Vis dėlto, kai kur autorius „nepertempia gumos“. Štai tarkim pamąstymai, pavadinti „Žalias vyro pavydas“ – puikūs. Drąsiai, stipriai, išraiškingai ir šmaikščiai. Būtent tai, ko reikia norint nudildyti „aštriakampės lietuvių literatūros“ kampus. Gal dėl to perskaičius tuos kūrinius, kuriuose daugiau seilių ir žodžių nei pačios minties imi ir nesupranti, apie ką čia? Tada tik prie pavadinimo vieno ar kito iš keturiasdešimt penkių rašinių grįžti gali ir suprasti, ką bando pasakyti autorius.