Karas Afganistane vyko 1979–1989 metais. Kampanija, kurią Maskva iš pradžių vertino kaip trumpą SSRS kariuomenės įsiveržimą savo šalininkams šioje šalyje paremti, nusinešė per 13 tūkstančių sovietų karių ir šimtus tūkstančių afganistaniečių gyvybių. Sovietų pusėje šiame kare kovojo per 5 tūkstančius jaunų vyrų iš Lietuvos. 96 iš jų namo grįžo cinkuotuose karstuose. Šimtai grįžo suluošinti fiziškai.
Jiems buvo po aštuoniolika ar devyniolika metų. Mes ilgai nežinojome, ką jie ten veikė, kaip gyveno, o jie nežinojo, kodėl turi vykti į Afganistaną. Nė vienas nenutuokė, kas jo ten laukia, niekas jų sutikimo neklausė. Vieni žuvo nė nepalietę Afganistano žemės, pačią pirmąją nepaskelbto karo dieną, kitus sudraskė paslėpti sprogmenys, dar kitus nukovė kalnuose pasislėpusių snaiperių kulkos. Tie, kurie likimo valia išvengė mirties, namo parsivežė negyjančias sielos žaizdas.
Toli gražu ne visi Afganistano karo liudytojai mano, kad jų prisiminimai gali būti kam nors įdomūs. Tačiau kiekvienas iš jų vertas atskiros knygos. Kaip ir jų motinos – moterys, kurių vaikai dvejus metus praleido būdami taikiniais – pod pricelom. Vyrai sakė galiausiai pripratę prie sprogimų ir virš galvų zvimbiančių kulkų, bet jų motinoms laukimas buvo nenutrūkstamas siaubas. Prieš tris dešimtmečius prasidėjęs ir prieš du dešimtmečius pasibaigęs karas užfiksuotas istorijos vadovėliuose. O šioje knygoje pateikiami gyvi liudijimai, ką matė ir jautė jauni vaikinukai, kuriems buvo lemta savo krauju rašyti to karo istoriją.