Gana retas atvejis, kad vos po ketverių metų leidykla turi pagrindo kartoti net 3000 egzempliorių tiražu dvi knygas. Šiuo atveju gerbiu ne tik leidyklą už ryžtą, bet ir skaitančius lietuvius už puikų skonį – išties teikiantį vilčių, kad ne viskas mūsų karalystėje supuvę. Antrą kartą su pasimėgavimu atsivertusi po geros pertraukos Haruki Murakami romanus staiga užkliūvi jau ne už puikios literatūros sudėtinių dalių – stiliaus, fabulos intrigos ir rašytojo intelekto, o... susidomi paties autoriaus tiesioginiu vaidmeniu romanuose. Netikėtai suvoki, kad taip rašyti galima tik apie savo paties gyvenimą, savą patirtį. Atslūgus pirmajam impulsui tiesiog skanauti ir mėgautis išskirtinai gera literatūra, romanai dosniai atveria kitą išmatavimą – gyvybinę žmogaus stuburo kaulų čiulpų šaknį. Negana to, intelekto universumą, sujungiantį žmogaus ir planetos alsavimą. Be jokios sofistikuotos pretenzijos, moralizuojančios didaktikos ar pseudointelektualios grafomanijos. Žaismingai, sklandžiai, paprastai. Tyli ir žavinga išmintis. Bemaž tobula poezija prozoje. Taip šie romanai ima ir peršoka iš „grožinio“ žanro į autobiografinį, o dar tiksliau – į autorefleksijos sritį. Gaila, kad 1949–aisiais gimusio japonų rašytojo romanai taip ilgai laukė lietuviškų vertimų. Po 20–ties metų nuo romanų parašymo nerti į paties rašytojo gyvenimą yra stipriai pavėluota „aktualija“. Bet vis dėlto... Rašytojas ir pats neslepia autobiografinės žaismės romane „Dansu Dansu Dansu“ trylikametės aiškiaregės mergaitės Juki (jos vardas reiškia sniegą) tėvą – prieštaringo garsumo rašytoją pavadindamas Hiraku Makimura. Pasak Juki, „ne toks jau blogas žmogus. Tik talento neturi“. Pasišaipyti iš savęs visai sveika dar prieš užgriūvant pasaulinei šlovei.