Ore tarp gyvųjų supasi, plevena ir juokiasi dvasios. Jos yra deguonis, kuriuo kvėpuojame.

„Esu Siuzė Salmon. Buvau keturiolikos, kai mane nužudė 1973 metų gruodžio 6-ąją. Mane nužudė vienas mūsų kaimynų. Mano motinai patiko gėlės, kuriomis jis buvo apsodinęs savo sklypo ribas, o tėvas sykį net šnekučiavosi su juo apie augalų tręšimą," - taip prasideda ši nepaprasta istorija.

Rojuje Siuzė gali gauti viską, ko panorėjusi... išskyrus tai, ko mergaitė trokšta labiausiai - grįžti pas tuos, kuriuos mylėjo žemėje. Siuzė ramiu, ne pagal amžių subrendusios paauglės balsu pasakoja apie ją ištikusią siaubingą mirtį, su meile, ilgesiu ir augančiu supratimu stebi netekties užgriūtą šeimą: tėvą, apsėstą manijos surasti žudiką, nuo šeimos tolstančią motiną, bręstančią seserį, į kurią žiūrėdami visi prisimena Siuzę, broliuką, nesuprantantį, kur staiga išnyko vyresnioji sesuo...

Kartais netektis sudrumsčia ramų mūsų gyvenimą it į tvenkinį sviestas akmuo. Įtaigios rašytojos rankose ši nepakeliama tragedija virsta pilna įtampos ir jaudinančia istorija apie gyvenimą ir mirtį, kerštą ir atleidimą, atmintį ir užsimiršimą. Istorija apie tai, kaip brutaliai tvenkinio ramybę sudrumstusio akmens raibuliai metams bėgant ištirpsta ir vėl stoja palaiminga ramybė.