Šiltas dailininko S. Krasausko dukters Aistės ir žmonos Nijolės dialogas, į kurį įsilieja aplinkos žmonių, buvusių studentų, dailininkų, rašytojų, draugų ir artimųjų (A. Baltakio, M. Sluckio, B. Savukyno, A. Maldonio, L. Pociaus, J. Stauskaitės ir kt.) prisiminima apie šio daugelio žinomų grafikos darbų (ciklo "Moters gimimas", iliustracijų Vaižganto "Dėdėms ir dėdienėms", Šekspyro "Sonetams", Just. Marcinkevičiaus "Sienai", E. Mieželaičio "Žmogui" ir kt.) autoriaus gyvenimą ir kūrybą. Tai ir šmaikštūs pasakojimai apie draugiškus pasisėdėjimus, to meto bohemos gyvenimą, ir rimti pamąstymai apie tai, ką reiškė S. Krasausko pripažinimas Tarybų Sąjungoje, kokią vertę turi atlikti užsakomieji darbai, ir svarbiausia - kur glūdi šio dailininko talento esmė?

Yra punktyrinių linijų ir linijų, kurios įrėžiamos su jėga ir įtampa. Mano tėčio – dailininko Stasio Krasausko – gyvenimo ir kūrybos linija buvo būtent tokia. Jautri, švari, muzikali, tiek klasikinė, tiek ekspresyvi, o deformacijos – grakščios ir harmoningos. Galbūt toks linijos pajautimas gimė su kūno laisvės pojūčiu slystant vandeniu, nes vanduo taip pat buvo Jo stichija. O temų skalė – svajinga vaikystė, jaunystės, grožio, meilės garbinimas, šeimos apoteozė – šiuolaikinio meno kontekste teigia tas tiesas, kurių raiškaus paprastumo ilgimės.
Manau, kad gražiausias tėčio kūrinys ir buvo Jo paties gyvenimas. Kaip ir mūsų visų. Todėl nėra tiek skaudu, kai nutrūksta, jei sugebame jį išraižyti prasmingomis, turiningomis, pilnatvės kupinomis linijomis.
Aistė Jurga Krasauskaitė