Kalėdos ir saulės grąža seniai jau praėjo. Dienos buvo ilgesnės, negu naktys, bet šalčiai, gana vėlai įsivyravę, vis dar nenorėjo trauktis, ir atšiaurių prerijų gyventojai dar tikėjosi sulauksią nemažai sniego. Blokhauzo stotelėje prie Najobreros buvo tuščia ir nyku. Pitas, apsitūlojęs kailiniais, ėjo sargybą bokšte. Apačioj plytėjo banguotos prerijos, čia smėlėtos, čia apaugusios žema žole, šalimais tekėjo nusekusi upė su pavasario ir rudens potvynių išgraužtais krantais, bet Pitas viso to beveik nė nematė, tik spoksojo įsmeigęs akis į tolį, kur sūkuriavo smėlio kruopelytės ir sniego kristaliukai. Taip bežiūrėdamas, staiga jis prisiminė dieną, kada pirmą kartą atjojo į šį atramos punktą prerijose. Ir tada pagal kalendorių jau buvo pavasaris, bet ir tada dar siautėjo pūgos. Dabar Pitas prisipažino sau, kad per praėjusius metus ir Randalio forte prie Misūrio, ir čia, prie Najobreros, jis patyrė daugiau blogo, negu gero. Todėl norėjo kuo greičiau mesti čia darbą ir persikelti į naujojo dakotų rezervato agentūrą. Gal ten jam pavyks geriau įsikurti. Rudoji Lapė, tas šilto ir šalto matęs sukčius, lyg ir kalbėjo, kad ten būsiąs visai kitas gyvenimas.
Tuo metu, kai benosis Pitas ėjo sargybą, saugodamas jau kuris laikas niekieno nebeužpuldinėjamą blokhauzą, komendanto kambaryje sėdėjo kapitonas Antonis Ročas, taipogi paskendęs panašiose mintyse. Jis irgi troško kuo greičiau palikti Najobrerą; manydamas, jog puikiai įvykdė savo pareigas kare su indėnais, jis tikėjosi, kad vyresnybė perkels jį į kokią nors gerą įgulą toliau nuo šių vietų.
Antonis Ročas, kaip paprastai, vilkėjo gražiai gulinčią, švarutėlaitę uniformą. Jo veidas buvo lygus, nagai gerai prižiūrėti. Kapitonas atsilošė ir dar kartą apsidžiaugė, kad krėslas, kurį jis pasidirbdino, labai gerai tinka jo figūrai. Dešinėj rankoj jis laikė atverstą užrašų knygutę, kairiąja išsiėmė iš burnos cigaretę ir pasilenkęs užspaudė ją peleninėje; paskui pasičiupo pieštuką, tačiau tas pasirodė jam pernelyg bukas, todėl padėjo į šalį ir susirado kitą.