Knygoje dvi dalys. Pirmąją, „Susapnuoti gyvenimai“, sudaro 13 novelių. Tiek yra herojaus Kazimiero P. susapnuotų istorijų. Situacijos pačios įvairiausios. Čia ir jaunatviškos svajonės bei svaičiojimai, ir senolio išmintis. Herojaus transformacijos pusiau fantastiškos, pusiau tikroviškos. Autorius, pasitelkdamas sapnus, negailestingai preparuoja žmogaus sąmonę, rodo išvirkščiąją tikrovės pusę. Meilė ir neapykanta, turtas ir neišbrendamas skurdas dažnai užspeičia herojų į kampą, iš kurio, regis, nėra jokios išeities. Gyvenimas kiekvieną kartą vis tas pats ir visai kitas. Antroji dalis, „Depresijos“, išoriškai lyg ir paprastesnė, o tiksliau – įprastesnė. Jų penkiolika, sujungtų į ciklą, o jei dar pridėsime septynetą, turinčių savarankiškus pavadinimus, susidarys vos ne savarankiška novelių knyga apie mūsų laikų psichozes, netektis, vienišumą, nesusikalbėjimą. Stilistika taupi, nostalgiška, kartais poetiška.