Vargdieniai – prieš 153 metus išleistas didžiausios apimties – netgi 1900 puslapių prancūziško teksto – romanas. Jo siužetas, prasidedantis 1815 m. ir pasibaigiantis 1832 m. birželio maištu Paryžiuje, aprėpia septynių pagrindinių ir dar per keturiasdešimt antraplanių veikėjų gyvenimo vingius, kuriuos sieja buvusio katorgininko Žano Valžano paveikslas. Apdovanotas nepaprasta jėga ir protu šis visuomenės atstumtasis siekia pabėgti nuo praeities, grįžti į visavertį gyvenimą, ištaisyti jaunystės klaidas, susirasti šeimą, meilę. Dėstydamas savo personažų gyvenimo patirtis, garsiausias XIX a. prancūzų rašytojas Victoras Hugo (1802–1885) analizuoja įstatymo ir malonės prigimtį, Prancūzijos istoriją, Paryžiaus architektūrą ir dizainą, politiką, moralę, dėsto antimonarchines pažiūras, svarsto religijos, meilės prigimtį bei jos apraiškas. Kiek amžininkai literatai šį darbą menkino, nes kliuvo autoriaus pažiūros ir žemakilmiai veikėjai, tiek jo laukė ir iki šiol juo tebesidžiaugia skaitytojai. V. Hugo rašė apie tuos, kurie kitiems to meto rašytojams ir poetams atrodė neįdomūs: likimo nuskriaustuosius, beturčius, nekilmingus. Pats už demokratines pažiūras devyniolikai metų ištremtas, aktyviai rėmęs demokratines reformas V. Hugo panoro po mirties išdalyti turtą savo knygų herojams, vargšams, ir būti palaidotas tarp jų. Paryžiaus katedros ir Vargdienių autoriaus į paskutinę kelionę palydėti susirinko du milijonai gerbėjų. O romanas Vargdieniai ir šiandien leidžiamas visame pasaulyje, renkamas į geriausių pasaulio knygų šimtuką, nuolat statomas teatre. Pagal šį kūrinį sukurtas miuziklas, o pernai pasirodė jau 61 filmas, miuziklas Vargdieniai, pelnęs Oskarą geriausio miuziklo kategorijoje.