S. Kingas dažniausiai knygą rašyti pradeda nuo situacijos ir be jokio plano ar išankstinio žinojimo, kuo tai galėtų baigtis. Ir net jei pradedant kūrinį galvoje žibėjo keista, žavi ar ironiška pabaiga, jis pasiruošęs jos atsisakyti, jei tik veikėjai pasirodys gyvesni, nei tikėjosi, ir perims reikalus į savo rankas. Turint reikalą su ne bet kieno, o Kingo herojais, taip atsitinka visada. "Džeraldo žaidimas" prasideda tuo, kad ponas Džeraldas su žmona žaidžia apykvailį žaidimą su sadizmo elementais. Ponia prirakinta antrankiais prie lovos, jie abu beveik be drabužių, užmiršę užsidaryti vasarnamio duris, nes ruduo ir aplink penkių mylių spinduliu nė gyvos dvasios. Staiga Džesė nusprendžia, kad nebenori žaisti su antrankiais, nes ją tai žemina. Oho, pakvipo feminizmu! Nepanorėjęs paklusti teisėtam žmonos reikalavimui, Džeraldas netyčia nužudomas kojos spyriu, o Džesė ima atgailauti per vėlai: ji viena, nuoga, išsigandusi ir prirakinta prie lovos. Šitaip, bjaurybe, tau už feminizmą. Štai jums situacija. Man atrodo, kad Džesė mirs, nes jos šansai labai jau menki. Naktį į vasarnamį įsėlins pikta pabaisa ir ją suvalgys. Taip jai ir reikia. Aišku, šita knyga - ne saldainis, jei kam norisi kažko mielo, jaukaus ir šilto, ar bent nepiktai juokingo, patarčiau Kingo vengti. Na, gal nebent "Žaliąją mylią", bet ir tai atsargiai... Sunki, žiauri ir skausminga yra našlės Džesės istorija, bet labai gerai papasakota ir tikrai verta viso to, ką apie ją gieda amerikiečių kritikai.