Greisei, Semui ir Koului gyvenimas yra nuolatinė kova tarp dviejų jėgų - išlikti vilku ar žmogumi - ir ta kova neatsiejama nuo meilės. Meilė kankina ir suteikia sparnus, išlaisvina ir įkalina, gundo ir gąsdina. Jų pasauliui byrant į šipulius, gelbsti tik meilė. Bet ar jos pakaks?
Jų akys, žmonių akys vilkų kaukolėse, primena man vandenį: skaidrų, žydrą, pavasario dangų atspindintį vandenį; rudą, lietaus suplaktą upelį; vasarą pražydus dumbliams sužaliavusį ežerą; sniegu užverstą papilkėjusią upę. Po lietaus permerktais beržais mane stebėdavo tik geltonos Semo akys, o aš juntu skvarbius ir slegiančius visos rujos žvilgsnius. Skvarbius dėl žinojimo, skvarbius dėl neištartų žodžių.
Užburianti Greisės ir Semo meilės istorija tęsiasi.
Stiprioji ir kupina visiems užuojautos Greisė turės nepaklusti tėvams, o Semas grumtis dėl draugės ir naujų vilkų vienybės.